#3 išbandymas.Tinkamu laiku,tinakmoje vietoje.

Penkių darbo dienų laikotarpis man lyg sprinto bėgimas, galvoje tik viena mintis kaip greičiau pasiekti finišą. Atbėgus, tai yra pagaliau sulaukus savaitgalio, užplūsta mintys apie sekančią artėjančia savaite ir kaip geriau praleisti tas kelias laisvas dienas. Renkiesi tarp linksmybių ir buvimo namie, tiksliau miegojimo. Tuo tarpu tavyje vyksta kova tarp šių dviejų pasirinkimų ir tai tau tikrai nesuteikia papildomų jėgų ir su kiekviena minute tampi vis abejingesnis viskam ir tuo metu nori tik būti savo lovoj ir sapnuoti.
O šį šeštadienio rytą atsitiktinai atradau Šarūno blog‘ą
perskaitęs vieną iš jo įrašų
apie vegetarišką gyvenimą ir gražesni pasaulį, ilgai galvojau apie tai ką jis rašė. Ir pirmadieni nusprendžiau nebevalgyti mėsos ir įdomu kaip keisis mano gyvenimas, savijauta ar apskritai kas nors pasikeis. Įdomu, tai, kad jau senai galvojau pabandyti pagyventi nors savaitė be mėsos, bet niekaip nepasiryždavau. Užteko perskaityti viena Šarūno įrašą, kad pabandyčiau tai. Tikrai manau, kad niekas gyvenime neatsitinka atsitiktinai. Kasdien mus supa daugybė gerų dalykų, galimybių, bet ne viską mes matome arba dažniausiai, net nenorime matyti arba tiesiog mes dar nepasiruošė tam.
Tai šias devynias dienas gyvensiu be mėsos. Kol nematai jos viskas labai paprasta, bet kai ją matai šalia savęs tikrai kyla pagunda atsikasti. Tai sėkmės Andriui, linkėjimai sesei Agnei, dėkojimai Šarūnui, o meilė siunčiu jums moterys!

Rūsy

Rūsy sutikau aš BOBA
Rūsy mes gėrėm šampę
Rūsy mes skaitėm k n y g ą
Rūsy mes miegam dviese
Rūsy lieku aš vienas
Kilu aukštyn litu ant stogo
Einu link stogo krašto
Juodų mergų būrys ten sėdi
Mane šalia sėdėti kviečia
I s t o r i j o s knygas mes vartom
Visi kartu dramblius jau matom
Kviečiu aš jas į rūsį
Dedu į jas vilčių
Randu joms viena gulta
Drimbu ir aš ant jų
Naktis prabėga be bėdų!
Rūsy lieku aš ne be vienas
Rūsy man bobos indus plauna
Rūsy aš kojines švarias turiu
Rūsy laimingas be vorų lieku
Rūsy svajas naujas kuriu..

Sukūriau visa tai vasario keturioliktos progai J U M S mergelės. M Y L Ė K I T mane ir viskas bus GERAI!

Pirmasis išskirtinis interviu ! Su 17-mečiu šių laikų, tyliuoju genijum.

Vienuoliktos klasės suolą trinantis Andrius(17), po mokyklos jis jau plaukioja rimtuose savęs ir aplinkos pažinimo vandenyse. Pašnekovas teigia: ‘‘jau nuo trylikos metų sistemingai siekiu Nobelio taikos premijos‘‘.
Viso pokalbio metu pašnekovas išliko ramus ir susikaupęs, bei kratėsi jam prikabintos genijaus etiketės.

Papasakokit trumpai apie savo laisvalaikį, pomėgius – teiravosi žurnalo ‘‘BOBOS‘‘ žurnalistė.
Daug laisvo laiko neturiu, nes viska dėmesį po mokyklos skiriu SAU. Save pažinti ir ištirti reikia daug laiko. Mano pomėgiai manau skiriasi nuo mano bendraamžių, manau visi puikiai suprantame kodėl. Mėgstu dėlioti vaikiškas puzles, užsiiminėju origami, statau piramides iš domino detalių.
Ar turite daug draugų?
Man draugų nereikia, puikiai galiu gyventi ir vienas. Beprasmiški pokalbiai ir tuščiai praleistas laikas su jais manęs tikrai nedomina, aš mieliau pasikalbu pats su savim.
O gal turite Tą laimingąją kuriai išpasakojate visas savo paslaptys?
Už jokius pinigus !! (susiraukia) jos tik sujaukia ramius, tyrius vyrų protus. Sujaukia visą tvarką vyrų „dūšioj“ ir gelbėkis vėliau kaip nori, net nepalieka instrukcijų kaip išsikapstyti. Čia kaip vaistai su pašaliniu poveikiu. Ech tos moterys… (ironiškai nusišypso)

Kuo Jūs pranašesnis už kitus paauglius?
Ėėėė… Na… Va! Prisiminiau.. Galiu nesilyginti rūbų, o jie kasdien atrodys kuo puikiausiai.
Ar mokykloje tave išskiria iš kitų mokynių ?
Žinoma! Einu kur noriu, darau ką noriu. Ypač patinka sakyti ką noriu. Nors gyvenam laisvoj šalį, pastebiu, kad kiti mokiniai už savo išsakytą nuomone susilaukia nuobaudų. Baudžiama per skaudžiausia vieta pažymius. Na, bet jeigu atvirai, aš tokių problemų neturiu, tai ir nesiskundžiu.
Kokie jūsų planai po mokyklos?
Siekiu laimėti Nobelio taikos premija. O dabar vykdau socialinį tyrimą, kodėl žmonės nori būti populiarus ir žūva jų norai, svajonės, ankstesni įsitikinimai.

Apie tai, kaip Andrius keliavo hipių keliu iki Himalajų, bei sėmėsi dvasinės ramybės skaitykite Vasario mėnesio žurnale „BOBOS“

——————————————————————–
Šio interviu tęsinio neišvysite, nes paaiškėjo, kad Andrius yra žurnalistės broliukas, kaip patys pastebėjote su labai lakia vaizduote ir be įdomios gyvenimo istorijos. Atsiprašome „BOBŲ“ žurnalo skaitytojų ir siunčiame linkėjimus.

——————————————————————–
Mažąjį broliuką aprašiusi žurnalistė. Nepasimokė iš savo klaidų ir paėmė interviu iš jaunosios Zuokaitės, ne ką geresnės negu jos mažasis broliukas Andriukas.

#2 išbandymas.Pabaigos pradžia

Klaipėdos akropolyje, populiariausioje parduotuvėje tarp jaunimo(tarkim New Yorkri) paskelbiamas eilinis ‘‘metų išpardavimas‘‘. Išpardavimas?! Koks dar išpardavimas! Ten prekės dalinamos beveik dykai. Šią puikia žinią mūsų išradingasis jaunimėlis sužino feisbuke, kuriame vienas kitam skleisdami puikiąją žinią su tokiais komentarais kaip: ‘kas shopintis?‘,‘ kas į akrą?‘ šoka į akropolio uniforma(nes visi puikiai žinome, kad šioje įstaigoje tarp jaunimo yra įvestas aprangos kodas) ir skuba atnaujinti savo uniformų stilių. Pirmadienis, Andrius keliauja į mokyklą su mintimis ką reiks atsakyti visai tai miniai žmonių, kuri vėl teirausis, kodėl aš vėl nesusišukavau plaukų. ‘Tu gal namie neturi šukų?!‘, Andrius džiaugdamasis mokinių sąmoju, jiems atsako: ‘turiu, tiesiog tada vaikystėje kai dar mokiausi mamos gyvenimo mokykloje, susirgau ir praleidau šukavimosi pamokas‘.
Po trijų pamokų, Jis pastebi keista dalyką(tikriausiai tik dabar visiškai atsikėlė) visi vyrukai pasipuošė kedžio spalvos megztukais, o moteriškės įlindusios į OLALIA kostiumus bei tie pikti žvilgsniai į Andrių, galvoja ir yra įsitikines, kad čia kalta ta dėmė ant marškinių dar nuo senų laikų. Bet išgirsta, kaip dvi merginos šnibždasi nekreipdamos dėmesio, kad apkalbų objektas visiškai šalia ir galbūt jis jas girdi, apie jo rūbus. ‘Žiūrėk, jis vėl atėjo su savo languotais marškiniais ir mėlynom kelnėm‘. Nesupratęs kaltinimo pagrindo jausdamasis kiek sumišęs, Jis ėjo toliau užtikrintais, dideliais žingsniai pirmyn ir buvo laimingas gyvendamas SAVO gyvenimą bei būdamas ‘švarus‘ devynias dienas.

#2 išbandymas.Sakyk ‘Labas’ !

Po keturių dienų be Jo, jausmas kaip iš mažo vaiko būtų atimtas čiulptukas ir padėtas aukštai į lentyną, matai, bet negali pasiekti. Bet su kiekviena diena vis geriau supranti, kad ne toks ir svarbus tas čiulptukas tavo gyvenime.
Jau po šių kelių dienų galiu teigti, kad atsisakius feisbuko atsirado daugiau laisvo laiko. Nebesilankai ten kas kelias minutes vien tik iš įpročio. Ir tiesiog neberandi ką veikti daugiau tam internete ir išjungi kompiuteri. Bet! Andrius per tas kelias dienas vis labiau įsitraukė į kitą socialinį puslapį (twitter‘i). Na, bet jis nėra toks daugiafunkcinis, kaip feisbukas ir tikrai didžiąją dienos dalį nėra ką ten veikti.
Šiaip manau, kad mums šio amžiaus jaunimui reiktu daugiau išeiti į gatves ir ten užmegzti pokalbius/draugystes ir parodyti ten savo išmone(žinoma mums tai puikiai sekasi daryti, kai būname išgėrė), o tai visiškai nebemokėsim bendrauti.
Sakai žmogui ‚Labas‘, o jis bėga nuo tavęs. Juk trumpas beprasmis pokalbis dar niekam nepakenkė, o tik grįžę namo puolam į tinklo ir bendraujam su nepažįstamaisiais. Galėtume pasimokyti bendravimo iš mažų vaikų ir senyvo amžiaus žmonių. Jiems nesvarbu apie ką kalbėtis, nesvarbu ar jie pasirodys pašnekovui protingi, tiesiog išlieka savimi ir visiškai nuoširdūs, bei mėgaujasi bendravimu.
Linkiu Tau skaitytojau, nebūti ‚pasaulio bamba‘ ir negalvoti, kad tu geresnis už kitus, o tiesiog gatvėje sutiktam žmogui pasakyti ‚Labas‘. Tai mes tikrai galime padaryti, vardan gražesnės, draugiškesnės Lietuvos!

p.s. įkvėpė visa tai parašyti šiandien matytas J.Meko dokumentinis filmas ‚Lietuva ir SSRS žlugimas‘(sausio 16d. per lrt2 bus rodoma antra dalis) smagu buvo matyti 300 000 žmonių minia dainuojančia laisvės dainas, bei kiek daug mes tada reiškėm kitom pasaulio šalim ir gaila kaip greitai mūsų patriotizmas išblėso atgavus nepriklausomybę.

p.s.s. Būkim draugais!

#2 išbandymas.Facebook

Sveiki,
Jis grįžta.. Atėjo nauji metai, nauji iššūkiai, nauji darbai juk be darbo sėdėti  negražu, tai vėl bandysiu rašyti. Galiausiai ir savo mūzai prisibeldžiau kuri buvo nuo manęs pabėgus velniai žino kur.. Šį kart stengiuos jos nepaleisti ir palaikyti draugiškesnius santykius, o bus vėliau šposų..
Na o ko atsisakysiu šį kartą? Apie tai ilgai galvojau, galvojau.. Kol visai netyčia pamačiau puikų video kuris mane įkvėpė atsisakyti feisbuko paslaugu. Apie tai jau senai galvojau, gal juokingai nuskambės, bet gal net svajojau. Gal atsisakius jo devyniom dienom suprasiu, kad man jo apskritai nebereikia? Na viskas paaiškės labai greitai. Ir dar paprašysiu sesers, kad pakeistu mano slaptažodį, kad nekiltu pagunda ten landžioti..
Na ką sudie narcizai ir apsimetėliai aš jūsų visai nesiilgėsiu ir leidžiu apipaišyti mano siena negražiom raidėm. Sėkmės!

P.S. Kol rašiau visą tai, mintys sukosi apie one.lt

#1 išbandymas .Moterys 1-tikslas 0.

Penktadienio vakaras ,važiuojam pas moteris , kalbam su jom-jų nesuprantu(tikriausiai dėl skirtingo raudono skysčio suvartojamo kiekio). Jos lipa į antro aukšto lovas ,mes liekam apačioj su pokalbiais apie sportą ir stiklinėm . Apsidairau randu puikų kilimą ant kurio planavau praleisti naktį . Iš viršaus sklinda vis įdomesni moterų garsai ,lipu tikrinti kas dedasi .Situacija valdoma ,bet nepavydėtina .Nusprendžiau užmerkti akis ir truputi pagalvoti ,pramerkiu akis atrodo niekas nepasikeitė moteris šalia-PUIKU! Lova po manim ,rytas-SUSIMOVIAU!
Gal čia buvo jų toks planas ? O gal Andrius išilgęs moterų negalėjo palikti jų ir miegoti ant kilimo ? Gal per sunku pasitraukti ? O gal tiesiog reikėjo mandagiai paprašyti keliauti kartu ant kilimo ?

Sudėtingos tos būtybės moterys, ne Andriui jas suprasti. Šį karta laimėjo aistra prieš tikslą ,tebūnie tai man pamoka.
Be lovos gyvensiu pora dienų ilgiau ,juk reikia ištaisyti tos nakties klaidas.

Istorija išgalvota ir netikra. Tiesiog užmigau žaisdamas PlayStation‘u  ir susapnavau šelionės su savo meile ir parašiau šia istoriją.

Saugokitės MOTERŲ !

#1 išbandymas, po keturių dienų.

Keturios naktys jau įveiktos. Krenti ant tos žemės vartaisi ant vieno ant kito šono, girdi sesute knarkia ,sapnuoja , šypsosi , kartais ir pasako kažką.. O tu toliau vartaisi ,vartaisi ,vartaisi.. Tik viena mintis guodžia ,kad visa tai mano mielosios nugaros labui ,nepadeda. Sukiesi ant kito šono svajoji apie viena milijoną apie antrą ,trečią… ir jau sapnuoji mieląją mokyklą. Atsikeli sprandas nugulėtas ,šonas skauda ,bet juk visa tai dėl mano nugaros.
O šiaip tai viskas gerai tik dienom norėtųsi ant lovytės miegoti.

Nuotaika puiki!

#1 išbandymo išvakarės..

Miegojimo vieta paruošta. Kol mama padėjo tvarkytis(ačiū tau!) sesutė labai susidomėjo ir pradėjo pavydėti mano ‚naujosios lovos‘, bei pareiškė miegosianti šiąnakt kartu. Viskas baigėsi taip ,kad pažaidėm UNO ant mano gulto ir skirstėmės savo keliais..
Na pagaliau viskas prasideda ,tikiuosi gerai miegoti ir atsikratyti nemiegos kuri kankino mane pastarąsias kelias savaites.

Visiems darbingos savaites ir pastatykit bent vieną sniego senį besmegenį.
Meilės ir sėkmes ,čiau!

#1 išbandymas

Ilgai svarsčiau, koks gi galėtų būti pirmas iššūkis, kurį sunku būtų ištverti Andrui. Ir prisiminiau vaikystę bei prosenelės (kuri nugyveno devynis dešimtmečius) pasakojimus apie tai, kad ji jaunystės metais visada miegodavo ant kieto pagrindo. Ji manė, kad toks miegojimas labai sveikas ir padeda stuburui išlikti tiesiam ir sveikam. Tada man tai atrodė keistokai ir nepriimtinai, bet dabar žinau, kad dauguma daktarų pataria miegoti ant grindų tiems, kas turi problemų su nugara.
Šio atsiminimo dėka nusprendžiau, kad pirmasis išbandymas bus DEVYNIAS dienas miegoti ant žemės, kas galios ir miegui dienom. Pirmo iššūkio dėka ar nelaime, čia jau sunku pasakyti, atsisakau lovos. Manau pirmąsias dienas bus sunku, bet užduotis tikrai įveikiama ir taip pat teikianti naudos.
Siūlau prenumeruoti mano tinklaraštį taip bus lengviau sekti mano veiklą.

ir linkiu visiems turiningo savaitgalio!